Pelai už grūdus brangesni

2024 m. vasarą Akee įvykęs projektas „Pelai už grūdus brangesni“ kvietė konceptualiai ir per konkrečias vietoje sukurtas instaliacijas atidžiau pažvelgti į tai, kaip mes kuriame savo kasdienybės ritualus ir aplinką santykyje su kitomis gyvomis būtybėmis.

Civilizacijų istorija dažnai apmąstome per įrankių ir technologijų raidą. Tačiau pačios žmonijos, turbūt, negalėtume net įsivaizduoti be santykio su kitais organizmais. Nuo smulkiausių bakterijų ir augalų iki už žmones didesnių žinduolių – mūsų egzistencija priklauso nuo įvairiausių simbiozės formų su šiais šlamančiais, dūzgiančiais ar krebždančiais kompanionais.

Rašytoja Ursula Le Guin savo esė „The Carrier Bag Theory of Fiction“ siūlė istorinę vaizduotę žadinantį požiūrį. Anot jos, galbūt ne peilis ar kirvis, o rankinis krepšys yra esminis civilizacinis įrankis, leidęs žmonėms surinkti gėrybes, jas kaupti ir panaudoti sunkiai dienai išaušus. Pratęsdami Le Guin svarstymus, leiskime sau paspekuliuoti, jog, galbūt, tai tokie vabzdžiai kaip bitės, gyvenančios tūkstantinėse kolonijose, renkančios nektarą ir jį perkuriančios į savo išlikimui reikalingas medžiagas, tapo modeliu žmonėms sugyventi ir kurti bendruomenes, kur net nepažįstant visų asmeniškai, mes galime jausti vienovę ir kartu siekti bendrų tikslų.

Žvelgiant iš giliojo laiko perspektyvos, žmogaus ir bičių santykyje atsispindi dar viena svarbi civilizacinė slinktis – ryšio su aplinka kaita. Aristotelis, savo darbais padėjęs pagrindą daugumai šiuolaikinių mokslų, o taip pat gilinęsis į bites ir jų spiečiaus struktūrą, net laikęs dieviškąja, žmones matė kaip „politinius gyvūnus“, prigimtimi linkusius gyventi bendruomenėse ir kurti valstybes. Tačiau „politiniai gyvūnai“ pasižymi ir kita savybe – vaizduote, galinčia keisti socialinius bendrabūvio modelius, santvarkas ir tuo pačiu – savo santykį su gyvąja aplinka, kurią šiandien dažniau apibrėžiame „gamtos“ terminu.

Iki monoteistinių religijų atsiradimo, santykis su gamta buvo persmelktas mitologinės vaizduotės. Iš įvairių legendų ir padavimų žinome, jog pagonybėje Lietuvos teritorijoje įvairūs gamtiniai reiškiniai buvo aiškinami per mitinių būtybių valią. Turėdamos išskirtinę deivę-globėję Austėją, to meto sąmonėje bitės tikrai turėjo užimti svarbią vietą. Apie bitininkystės reikšmę Lietuvos teritorijoje liudija ir archeologiniai bei istoriografiniai šaltiniai, žymiausias jų – Trečiasis Lietuvos Statutas. Bitininkystė buvo vertinama ne tik dėl skystą auksą primenančio medaus, bet ir dėl gaunamo subprodukto vaško, laikyto net vertingesniu už medų. Dėl savo išskirtinių savybių, vaškas buvo naudojamas laivų gamyboje, liejant varpus ar patrankas ir yra manoma, jog net galėjo atlikti valiutos funkciją kaip ekonominis mainų pagrindas. Galiausiai, apie bitininkystės svarbą kultūroje liudija ir iki šių dienų Lietuvių kalboje išlikusi su bitėmis susijusių žodžių ir posakių gausa.

Vis dėlto, kaip ir didžiojoje dalyje pasaulio, Lietuvoje modernizacija stipriai pakeitė santykį su aplinka. Gamta tapo vis dažniau suvokiama kaip resursas, kurį, tarsi fabriką, buvo galima valdyti ir optimizuoti industriniais metodais siekiant konkrečių kiekybinių produkcijos tikslų. Toks ekonomizuotas požiūris ne tik suformavo modernybės kraštovaizdį, bet ir prisidėjo prie geologinių ir klimato procesų. Žinoma kaip antropoceno epocha, šiandieninė antropogeninė įtaka gamtai yra tapusi rimtu iššūkiu daugeliui gyvybės formų, įskaitant ir bičių išlikimui.

Paradoksalu, tačiau šioje grėsmingoje situacijoje, bitės iš naujo atrandamos ne tik kaip vertingų medžiagų kaupėjos, bet ir kaip bioįvairovės saugotojos. Rinkdamos nektarą iš žiedų, savo kūnais jos atlieka itin svarbų vaidmenį gamtos atsinaujinimo procesuose – jų dėka apdulkinama apie tris ketvirtadalius pasaulyje auginamų kultūrinių augalų, tarp jų vaisiai, daržovės ir riešutai. Tad bičių išnykimas galėtų ryškiai pakeisti visą ekosistemos balansą ir net taptų egzistenciniu iššūkiu pačios žmonijos išlikimui.

Plačiai apmąstydami šias globalias slinktis, projektas „Pelai už grūdus brangesni“ įsižemino Aleknaičių kaime. Čia, aukštų liepų apsuptyje, buvusioje kaimo mokyklos kasdienėje aplinkoje per smulkiausias detales atskleidžia žmonių ir bičių santykio tamprumas. Karštą vasaros dieną, tarsi apkvaitusios iš laimės, jos dūzgdamos neria į saldžiai kvepiančius liepžiedžius. Medžius kieme būtent bitėms ir pasodino pirmieji mokyklos mokytojai Stasys ir Bronė Grušai. Dabar jų darbą tęsia buvęs mokinys Vytautas Vaitiekūnas, šiuo metu prižiūrintis apie dvi dešimtis avilių ir buvusiame mokyklos pastate vasaromis sukantis medų.

Tačiau bitės iš liepų sugrįžta ne tik į avilius. Vienas laukinis spiečius „apsigyveno“ buvusios mokyklos pastato sienoje. Šiame pastate dabar veikia, Vytauto anūko Viliaus kuriama kultūros ir edukacijos erdvė – Akee. Vilius kaip tik kitapus sienos, kurioje gyvena laukinių bičių spiečius, įrenginėja virtuvę, skirtą šioje erdvėje reziduojantiems kūrėjams.

2024 m. vasarą organizuodami projektą „Pelai už grūdus brangesni“, į vieną iš tokių rezidencijų pakvietėme vengrų architektūros kolektyvo Architecture Uncomfortable Workshop narius Dénes Ghyczy, Lukács Szederkényi ir Karolina Szabados bei architektes-studentes Martą Dorotėją Lekavičiūtę ir Ievą Juliją Bagdonaitę. Kūrybinėje laboratorijoje, pasitelkdami kasdienes erdves ir įrankius, siekėme giliau pažvelgti į žmonių ir bičių simbiotinį ryšį bei tai reflektuoti, kuriant erdvines instaliacijas ir jas papildančius performatyvius veiksmus.

Architektų sukurta instaliacija susideda iš dviejų elementų, simbolizuojančių laukinės gamtos gėrybių rinkimo ir prisijaukinimo dvilypumą. Pirmasis elementas – nomadiškas stalas, veikiantis kaip horizontali erdvė, skirta susiburti ir dalintis. Nors iš pirmo žvilgsnio stalas gali pasirodyti kaip įprastas mobilus medinis baldas ant ratų, tačiau sėdinti šalia jo greitai pajunti, jog apatiniai stalo kraštai yra padengti vašku. Šis pirmas prisilietimas kiek sutrikdo, galbūt todėl, nes primena tarsi klasioko paliktą kramtomą gumą po mokykliniu stalu. Tačiau neužilgo nuo rankų šilumos vaškas įšyla ir pradeda pasiduoti formavimui. Visai netikėtai, pirštais maigydamas minkštą gabalėlį po stalu, pajunti, jog imi lipdyti mažą mielą padarėlį, kuris, nužilgo, gal net atgis ir nusitekęs užsiropš ant stalo pasirodymui.

Antrasis instaliacijos elementas – palapinė, kaip erdvė asmeninei refleksijai, įsiklausymui į save ir aplinką. Palapinė pastatyta kiek tolėliau nuo Akee pastato ir kiemo, kuriame darbuojasi bitės. Palapinės vertikalumas kontrastuoja su lyg vandens paviršius lygiais dirbamais laukais, bet tuo pat susišaukia su tolumoje horizontą skrodžiančiu Lygumų Švč. Trejybės bažnyčios bokštu. Visgi savo proporcijomis palapinė labiau primena ne šventorių, o liaudiškesnę – kaimo išvietės tipologiją. Tačiau kitaip nei pastarojoje, priėjus arčiau palapinės, pasitinka malonus vaško kvapas, kviečiantis čia pasilikti ilgiau.

Palapinės stačiakampio gretasienio formą išlaiko surenkamas galvanizuoto metalo karkasas, kuris yra apgaubtas medvilnine medžiaga. Viename iš palapinės šonų esantis užtrauktukas atsisega ir nesunkiai gali patekti į jos vidų. Esant šioje palapinėje-kolonoje, pradžioje pasijunti tarsi patekęs į izoliuotą kapsulę – visa perspektyva į tolius pradingsta, o žvilgsnis atsiremia į tarsi abstraktaus piešinio plokštumą – vašku padengta medžiagą, kuri leidžia prasiskverbti tik šiltai saulės šviesai. Asketiškoje, bet jaukioje erdvėje tėra du baldai: taburetė atsisėsti ir stiklinė žvakidė, suteikianti galimybių čia likti šviesoje net ir nusileidus saulei. Nors palapinė tarsi nuslopina regėjimo pojūčius, būnant jos viduje pamažu pradedi geriau įsiklausyti į aplinkinius garsus. Šį potyrį dar labiau sustiprino Lukács, ant palapinės stogo molinėje lėkštėje bitėms padėjęs pilną medaus korį. Tad pasilikus palapinėje kiek ilgiau, netrukus išgirsti, kaip virš tavo galvos, prie „bičių stalo“, iš laukų pasistiprinti pradeda rinktis „darbininkės“.

Šios instaliacijos buvo plačiau pristatytos renginyje „VISI GERI DALYKAI’24“. Dienos metu renginio svečiai buvo kviečiami burtis aplink stalą, kur kiekvienas galėjo pasidaryti po vaškinį dubenėlį ir iš jo paragauti Dénes paruoštų gėrybių – medaus, vaisių ir pieno gėrimo. Nusileidus saulei, rugpjūčio žvaigždėtame danguje ir Akee kieme netrūko malonios šviesos. Palapinėje uždegus žvakę, ši struktūra tamsoje, švelniai apšviesdama aplinką tarsi didelis žibintas, tapo išvirkščia savo dieninės kapsulės versija. Tuo tarpu lyg šimtai mažų jonvabalių nutupusių ant pastato fasado įsižiebė Martos Dorotėjos ir Ievos Julijos nulietos vaškinės žvakės.

Projekto „Pelai už grūdus brangesni“ metu sukurtose instaliacijose ir patirtyse intuityviai ieškojome naujų žmonių ir bičių prisijaukinimo prasmių bei formų. Tačiau plačiau patį domestifikacijos reiškinį puikiai apibendrino filosofas Vilius Dranseika, renginio metu pasidalinęs pranešimu „Apie žmones ir kitas prijaukintas rūšis“. Vilius kvietė atidžiau pastebėti domestifikavimo reiškinį kasdienėje aplinkoje, retoriškai klausdamas: ar labai skiriasi santykis nuo to, kaip žmonės prisijaukino galvijus, o skruzdės – amarus? Ką apskritai reiškia prisijaukinti kitą gyvą būtybę ir kas šiame santykyje tampa priklausomas – prijaukinamasis ar prijaukintojas? Ar galime įsivaizduoti, kaip šie tarpusavio santykiai mus pakeitė evoliuciškai? Galiausiai, kad ir kokias derybų formas su kitais organizmais pasirinktume, mūsų būvis ir net išlikimas yra neišvengiamai priklausomi nuo tarpusavio ryšių. Nepaisant to, šis supratimas šiuolaikinėje žmonijos sąmonėje atrodo nebėra toks akivaizdus.

Kaip būdinga „politiniams gyvūnams“, mes siekiame klestėjimo bei savo gero gyvenimo svajonių realizacijos. Tačiau šiandien dominuojančiose kolektyvinėse svajonėse pernelyg daug dėmesio skiriame žmogiškajam klestėjimui, dažniausiai apibrėžiamam ekonominiais terminais ir matuojamam skaitinėmis išraiškomis. Šiose svajonėse beveik nebeliko vietos kitų gyvų būtybių agentiškumui, kartu su mumis besidalijančių šiuo pasauliu. Jausdamiesi esą jo šeimininkai, šią bendrą aplinką ir jos gyventojus įpratome pasisavinti kaip resursą, naudojamą tik savo labui. Deja, toks požiūris nebėra tik vaizduotės kūrinys. Vis dažnesnių įvairių gamtinių stichijų forma ši „klestėjimo svajonė“ virsta į „destrukcinį košmarą“. Galbūt pabusti iš šio sapno prireiks didesnio sukrėtimo. Galbūt atkurti iki antropoceno egzistavusį ekosistemų būvį jau nebepavyks, ir teks mokytis prisitaikyti prie naujos realybės. Tačiau, kad ir koks nenuspėjamas šis pasaulis bus, išgyventi ir klestėti jame galėsime tik vertindami ir puoselėdami savo santykį su šlamančiais, dūzgiančiais ar krebždančiais kompanionais.

Projektą pristatančio teksto autorius: Martynas Germanavičius.

Nuotraukos: Architecture Uncomfortable Workshop ir Monika Jagusinskytė

Kuratoriai: Martynas Germanavičius ir Vilius Vaitiekūnas
Komunikacija: Aistė Marija Stankevičiūtė
Asistentės: Ieva Bagdonaitė ir Marta Dorotėja Lekavičiūtė
Buhalterė: Dovilė Lapinskaitė

Projektą finansuoja:

Projekto partneriai:
Kultūros kompleksas SODAS 2123, artnews.lt, Architektūros fondas, Pakruojo „Atžalyno“ gimnazija, Radio Vilnius, MB Lairent

Šis projektas yra „Circular Design“ aljanso bendrai finansuojamo Europos Sąjungos dalis