Gyvenimas mokykloje
Vieni pirmųjų Aleknaičių pradinę lankiusių mokinių pamena, kad mokyklai pradėjus veikti (1939 m.), kaskart į klasę įėjus mokytojai visi vaikai atsistoję persižegnodavo. Vėliau (1940–1990 m.) Lietuvą okupavus Sovietų armijai, uždrausta švęsti visas religines šventes, o 1945 m. Sovietų bolševikinė valdžia mokiniams uždraudė ir lankyti bažnyčią.
Pagal sovietinę švietimo sistemos struktūrą, profesinio ugdymo mokslus baigę pedagogai buvo skiriami į mokyklas. Didžioji dalis Aleknaičių mokyklos mokytojų džiaugėsi savo darbo vieta ir vertino mokytojų kolektyvą. Mokykla aktyviausiai veikė ir gausiausiai lankyta nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio ir 7-ojo dešimtmečio vidurio. Kasdienes mokyklos veiklas papildydavo kartu su kolūkio jaunimu ir mokiniais statomi spektakliai. Mokytojai su klasėmis didesnių spektaklių važiuodavo žiūrėti į Šiaulius, o su vyresniųjų klasių mokiniais keliaudavo į ilgesnes ekskursijas, tarp jų ir po Žemaitiją, Salantus, Anykščių kraštą, į Kauną ir į Palangą.
Svarbu paminėti, kad Aleknaičių pagrindinė mokykla teigiamai išsiskyrė iš kitų rajono mokyklų ir buvo itin vertinama. Mokyklos biblioteka ilgus metus rūpinosi Aldona Urbonavičienė. Prie Aleknaičių mokyklos esantį sporto aikštyną suformavo ir prižiūrėjo Stasys Grušas. Mokyklos aplinkos priežiūrą organizavo ir mičiūrininkų sodo darbus skirstydavo Eugenija Šablauskaitė-Kemerienė. Kiekvienas mokytojas turėjo savo mokomąjį dalyką ir atlikdavo papildomas veiklas. Maždaug aštuonių mokytojų pastangos nelikdavo nepastebėtos – kiekvieną rudenį vykdavo socialistinis lenktyniavimas („soclenktynės“): Radviliškio rajono komisija vykdavo vertinti Pakruojo rajono mokyklų ir atvirkščiai – Radviliškio mokyklas vertindavo komisija iš Pakruojo. Buvo vertinama daugybė mokyklos kriterijų, tarp jų – biblioteka, atliktas remontas, sporto aikštynas ir aplinka. Ne vienerius metus Aleknaičių pagrindinė mokykla skynė įvairius apdovanojimus.
Mokyklos darbuotojai taip pat užsiėmė būsimų pedagogų ruošimu – 7-ajame dešimtmetyje pusę metų mokykloje praktiką atliko Vilniaus universiteto (VU) studentės Pličinkaitė[1] ir Malelaitė[2], desčiusios chemiją ir biologiją. Tuo metu mokykloje trūko vaizdinių mokymo medžiagos, tad praktikantės pačios sukūrė reikiamas priemones ir pritaikė jas pamokoms. Svarbu paminėti ir tai, kad didžioji dalis baigusiųjų universitetinius ar profesinius mokslus buvo skiriami į aukštesnes pareigas, kaip antai direktorius J. Urbonavičius. Vis dėlto ne visi Aleknaičių mokykloje dirbę mokytojai turėjo pedagoginį išsilavinimą.
Aleknaičių mokykloje mokytojai atliko daug skirtingų funkcijų ir vaidmenų ir buvo vieni labiausiai išsilavinusių, kultūringų rajono gyventojų. Kai kurie mokytojai savotiškai atstojo tėvus vaikams, rūpinosi jų protiniu, fiziniu ir kultūriniu lavinimu, užtikrindavo jų higieną – visų mokyklą lankiusių berniukų galvas skusdavo plikai, kad nesiveistų parazitai. Žinoma ir tai, kad be mokykloje atliekamų darbų, mokytojai sovietų valdžios buvo skatinami agituoti ir kviesti rajono gyventojus balsuoti bei dalyvauti valdžios organizuojamuose renginiuose.
Per visą Aleknaičių pradinės (kurį laiką aštuonmetės) mokyklos istoriją ilgiausiai – apie 45 metus, iki pat mokyklos uždarymo – dirbo Bronė Grušienė. Ji mokė 1–4 klases, vesdavosi vaikus į ekskursija prie Perkūno akmens (link Kareiviškių, į Pakruojo pusę). Pasibaigus partizanų kovoms (apie 1957-1958 m.) vedėsi vaikus į Norvaišių mišką. Daug metų pedagoginiam darbui paskyrė jos vyras mokytojas Stasys Grušas, mokęs rusų kalbos, fizinio ugdymo, vedęs darbų pamokas ir vadovavęs 5–8 klasių mokinių chorui bei orkestrui. Greta Grušų šeimos gyveno Garneliai. Aleknaičių mokykloje Stasys Garnelis mokė istorijos, piešimo, matematikos, algebros ir geometrijos, o jo žmona Stefa Garnelienė Aleknaičių bei Vilūnaičių kaimuose vedė šokių būrelius mokiniams ir kolūkio jaunimui, turėjo išlavintą balsą. Ilgus metus, dažnai nepastebimai, Aleknaičių patalpų švara rūpinosi valytoja Venclovienė, šaltuoju metų laikotarpiu be to pasirūpinusi mokyklos šildymu.
Kai į Aleknaičius atlikti praktikos atvyko VU studentės, mokykloje dirbo daugiausiai mokytojų – net 10. Siekiant sutalpinti visus mokytojus, šalia mokyklos buvo pastatytas gyvenamasis namas, jame įsikūrė Grušų ir Garnelių šeimos. Likę mokytojai dažniausiai dalindavosi kambarius antrajame Aleknaičių mokyklos aukšte, kuriuose gyvendavo po du. Mokyklai tapus pradine ir sumažėjus mokytojų kolektyvui, Grušai taip pat persikėlė gyventi į mokyklos pastato antrąjį aukštą.
Mokytojai dirbdavo šešias dienas per savaitę, nes pamokos nevykdavo tik sekmadieniais. Laisvomis dienomis jie keliaudavo žiūrėti Šiauliuose dienos metu rodomų spektaklių. Vasaros atostogų laikotarpiu bent vienas mokytojas turėdavo pasilikti budėti mokykloje, nes vaikai rinkdavosi atlikti lauko darbų. Šiais mėnesiais mokiniai turėdavo pasigaminti darbadienių knygeles, kuriose žymėdavo paskirtus dienos lauko darbus ir mičiūrininkų sode atliktą augalų priežiūrą. Jame pagal sudarytą biologo Ivano Mičiurino programą augindavo valgomąsias žoleles, vėliau – ir daržoves. Kartais po pirmų dviejų pamokų vaikai eidavo į talkas. Susirinkusius už Aleknaičių malūno brigadininkas mokydavo atpažinti kolorado vabalus, išrinkti juos iš aplinkinių laukų. Be to, vaikai dalyvaudavo kolūkio talkose – laukuose rinkdavo ir linus, burokus bei bulves. Buvę mokiniai pamena, kaip po darbų lauko šeimininkė juos vaišindavo kugeliu (vietinių vadintu „boba”) ar limonadu.
Mokyklą lankė daug socialiai remtinų šeimų, tad 10-ajame dešimtmetyje „Valstiečių laikraščio“ labdaros fondas „Kaimo vaikai“ apie penkerius metus mokyklai teikė paramą, taip finansuodamas ir dalį remonto darbų. Manoma, kad laikraščio redaktorius buvo kilęs iš šio krašto, todėl mokykla ir susilaukė finansinės paramos bei dėmesio.
Aleknaičių mokyklos istorija surinkta iš vietinių gyventojų pasakojimų, buvusių mokytojų liudijimų ir buvusių mokinių prisiminimų, mokykloje likusių žurnalų ir atsiminimų apie Kazimierą Kalibatą knygos „Gyvenimas pagal priesaiką”. Faktai ir istorija bus toliau renkami ir papildomi. Kilus klausimams ar radus neatitikimų kreiptis į info@akee.lt.
___
[1] Vardas nežinomas.
[2] Vardas nežinomas.