Šventės
Aleknaičiuose esanti mokykla pradėjo veikti 1939 m. ir ilgus metus buvo susibūrimų, įvairių minėjimų bei švenčių vieta. Nuo pat mokyklos atidarymo iki paskutiniųjų darbo metų joje vyko kasmetinės ir sezoninės šventės. Daugiausiai informacijos apie Aleknaičiuose ir kaimelio apylinkėse vykusias šventes bei gyvenimą išliko iš XX a. antrosios pusės. Per 61-erius ugdymo įstaigos gyvavimo metus mokyklos pastate dažniausiai vyko oficialiai patvirtintos arba į mokyklos programą įtrauktos proginės šventės, organizuojamos mokytojų ir kolūkio sekretoriato darbuotojų. Taip pat paminėtinos religinės šventės, švęstos prieškariu ir atgavus nepriklausomybę, o sovietmečiu toliau minėtos slapta, namuose bei uždaruose ratuose. Vietiniai gyventojai liudija apie Joninių pasilinksminimus, krikčioniškas šventas Velykas ar Kalėdas, dažnai švęstas nežinant valdžiai. Sovietmečiu mokykloje vykusių švenčių pasirodymų atvykdavo pasižiūrėti ir jaunimas – kolūkyje dirbę vietiniai gyventojai, dažnai baigę Aleknaičių pradinę mokyklą ir gerbę bei palaikę draugiškus ryšius su mokykloje gyvenusiais pedagogais. Kiti kaimo pasilinksminimai, tokie kaip jaunimui skirti šokiai ir susibūrimai, vyko už mokyklos ribų.
Apie tarpukariu (1922–1940 m.) Aleknaičiuose vykusius susibūrimus daug informacijos neišliko. Greta esantis Vilūnaičių kaimas buvo žinomenis, kaip traukos ir kultūros centras net turėjo šokių salę. Kita rajono kaimelio gyventojų susibūrimo vieta buvo Lygumuse iškilusi Švč. Trejybės bažnyčia. Apie jaunimo organizuojamus šokius gyventojai iš lūpų į lūpas sužinodavo čia vykusių mišių metu. Sutartoje vietoje, dažniausiai kažkieno iš vietinių gyventojų namuose, susirinkę aplinkinių kaimelių gyventojai šokdavo aleksandrą, trumpakojį, limpą (gal olimpą), valsą, polką, „Sėjau rūtą“ ir kitus šokius. Pasilinksminimų dalyviai eidavo ratelius: „Žydi eršketėlis“, „Graži mūsų šeimynėla“, „Pasėjau žilvitį“, „Ausim, sesutės, abrūsus“, „Esu dailiai išmokyta“, „Kaimynėlio šit ašai“, „Šitam dideliam būry“, „Išauš, išauš pavasarėlis“ ir daugelį kitų. Kraštas buvo balsingas, tad atlikdavo daug folkloro dainų: „Bijūnėlis žalias“,„Ar aš tau, sese, nesakiau“,„Šviesi naktis mėnesiena“,„Oi kareivi, kareivėli“ ir kitas. Aleknaičių kaimo gyventojai garsėjo savo muzikalumu ir galimai dalyvavo gretimame kaime vykusiuose pasilinksminimuose.
4-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi veikti Aleknaičių pradinė mokykla tapo ne tik mokslo įstaiga, bet ir kaimo kultūrinio gyvenimo centru. Daug šaltinių apie mokyklos gyvenimą neišliko, tačiau vietiniai gyventojai mena, kad į mokyklą per Kalėdas atvažiuodavo Juozas Šalkauskas persirengęs Kalėdų Seneliu, o per Velykas mokykloje vietos vaikai ridendavo kiaušinius. Šiuo laikotarpiu vietiniai gyventojai akcentavo, kad Aleknaičių mokykloje dirbo „savi“[1] mokytojai, tad patriotiškumo dvasia buvo puoselėjama istorijos bei lietuvių kalbos pamokų metu ir mokantis lietuviškų dainų, kurias vaikai girdėdavo ir savo namuose. Vėliau, Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, patriotinės dainos ir simbolika buvo uždrausta, tačiau kartais namuose pusbalsiu mokiniai giedodavo ir Tautišką giesmę.
Kartu su Lietuvos okupacija (1940 m.) ir nepriklausomybės atgavimu (1990 m.) keitėsi ir mokyklos ugdymo programa. Mokykla išliko valstybės išlaikoma ugdymo institucija, tad pakluso valdžios struktūroms ir vykdė privalomą švietimo programą. Sovietmečio laikotarpiu nuo 1945 m. pagal visos SSRS mastu sudarytą bendrą programą vyko tradicinės šventės – mokiniai ruošdavosi ir pagal iš anksto su pedagogų pagalba paruošdavo pasirodymus: šokdavo, atlikdavo dainas, vaidindavo ir žaisdavo žaidimus. Pasirodymams ir spektakliams kostiumus dažniausiai siūdavo pačios mokytojos, švenčių proga buvo gaminamos dekoracijos ir mokyklos vidaus patalpoms skirti papuošimai – viskas pedagogų bei vaikų rankų darbo.
Mokslo metai prasidėdavo rugsėjo pirmąją ir baigdavosi gegužės gale arba birželio pradžioje. Prasidėjus mokslo metams, rugsėjo pirmosios proga mokytojai visada paruošdavo nors ir trumpą eilėraščių ar dainų programą. Šią dieną jauniausi mokiniai simboliškai pirmą kartą apsilankydavo mokykloje, juos lydėdavo vyresniųjų klasių moksleiviai. Kita artimiausia šventė – mokytojų diena – vyko pirmąjį spalio sekmadienį, jos proga į miestą atvykti būdavo kviečiami Pakruojo rajono mokytojai. Į Pakruojį suvažiuodavo mokytojai ir rajono kolūkių pirmininkai bei sekretoriatas. Vyko iškilminga mokytojų dienos šventė, pirma rėžtos kalbos, po to patiektos vaišės. Sovietinių švenčių – tokių kaip spalio revoliucija ar gegužės pirmoji – proga mokiniai dalyvaudavo paraduose, minėjimuose ir eisenose. Mokykla neturėjo savo transporto, tad į paradus tekdavo vykti susėdus į sunkvežimio priekabą, paminkštintą šieno kupetomis, arba tarpmiestiniu autobusu. Mokytojams didelis patogumas buvo tai, kad autobuso stotelė buvo prie pat mokyklos, be to, vietinis autobusas į Šiaulių pusę vyko bent 13 kartų per dieną. Šaltuoju laikotarpiu vykdavo tik Naujųjų metų šventė. Naujametinė eglutė būdavo puošiama Aleknaičių mokyklos pagrindinėje salėje. Į mokyklą atvykdavo Senis Šaltis, kas antrus metus juo persirengdavo tai mokytojas Stasys Grušas, tai Stasys Garnelis, vaikams grodavę akordeonu, atnešdavę dovanėlę ar skanumynų. Kiekviena klasė paruošdavo po pasirodymą, o kad gautų dovanų vaikai deklamuodavo eilėraščius. Programos pabaigoje visų laukdavo šventinės vaišės. Pavasario šventė – kovo 8-oji – būdavo švenčiama mokykloje su tėvais (tarybiniais laikais, nuo 1965 m., ši diena tapo laisvadieniu), o po oficialios dalies vykdavo suaugusiems skirtas pasilinksminimas. Vėliau (matyt sumažėjus kaimelio bendruomenei ir griūvant Sovietų santvarkai) kovo 8-osios mokykloje nebeminėdavo. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje vykdavo iškilminga mokyklos baigimo pažymėjimų teikimo ceremonija.
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą (nuo 1940 m.), didžioji dalis muzikalių kaimo gyventojų, mokėjusių tautines dainas, buvo ištremti. Tad netrukus pradėjo trūkti muzikos instrumentais groti mokančių vietinių gyventojų. Mokykloje vykdomų muzikos pamokų dėka kaimelis turėjo jaunų muzikantų, jų dažnai buvo prašoma pagroti akordeonu per pasilinksminimus. XX a. viduryje gegužinių susibūrimų metu vietiniai muzikos mėgėjai atlikdavo pseudodžiazinę muziką, grodavo akordeonu, šoko čarlstoną (šį šokį vadino „babuški“). Gerokai vėliau, po Stalino mirties (1953 m.) prasidėjus vadinamam atšilimui, Vakarų kultūros įkvėpta Aleknaičiuose veikė stiliagų subkultūra. Jaunuoliai vartojo žargoną ir išsiskyrė labiau vakarietiško sukirpimo, ryškių spalvų drabužiais, keistomis šukuosenomis, klausėsi džiazo muzikos ir neslėpė simpatijos Vakarų kultūrai. Kaimelio gyventojams įsigijus prisukamą patefoną, išnyko poreikis kviesti vietinius muzikantus. Pradėtos naudoti savadarbės iš rentgenografijos nuotraukų pagamintos plokštelių kopijos, dėl nuotraukose likusių rentgeno atvaizdų šią muziką vadino grojimu „ant kaulų“. Iš didesnių įsimintinų pasilinksminimų kaimo gyventojai atmena maždaug 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose Aleknaičių mokykloje įvykusias dvejas kolūkiečių vestuvės.
Prieš uždarant mokyklą (2000 m.), 1999 m. pasidalinti atsiminimais susirinko apylinkėje gyvenantys mokytojai ir mokyklą lankę suaugusieji iš aplinkinių kaimų – Ramonaičių, Vilūnaičių, Juknaičių ir Aleknaičių. Susitikimą organizavo dvi buvusios Aleknaičių mokyklos mokinės. Tuometiniai mokiniai – pradinukai – su mokytojos Bronios Grušienės pagalba paruošė trumpą pasirodymą. Buvęs Aleknaičių pradinės mokyklos mokinys, mokytojų Garnelių sūnus Petras Garnelis išsinuomojo „Panasonic“ kamerą ir viską užfiksavo.
Aleknaičių mokyklos istorija surinkta iš vietinių gyventojų pasakojimų, buvusių mokytojų liudijimų ir buvusių mokinių prisiminimų, mokykloje likusių žurnalų bei atsiminimų apie Kazimierą Kalibatą knygos „Gyvenimas pagal priesaiką”. Faktai ir istorija bus toliau renkami ir papildomi. Kilus klausimams ar radus neatitikimų kreiptis į info@akee.lt
___
[1] Mokytojai, žinoti ir gerbti kaimo gyventojų, dirbę be valdžios paskyrimo.